Kai slaugytoja kenčia nuo savo veiklos, ar tai nesusiję su tuo, kad ji nori per daug investuoti į savo vaidmenį?
Kai slaugytoja kenčia vykdydama savo profesiją, ar tai dėl per didelių investicijų? Kadangi mokykloje esame mokomi, kad turime būti malonūs, raminantys, visada išklausantys, o „šios pareigos“ nesėkmė yra tarsi nesėkmė, kuriai nesame pasiruošę.
Tai, kaip slaugytoja patirs savo darbą, priklauso nuo jos pačios reikalavimų lygio; jei jis yra labai aukštas, atitinka idealą, kurį ji suklastojo, ji rizikuoja suklupti.
Tada viskas priklausys nuo reglamento, kuris bus priimtas. Jei ši slaugytoja yra nutrūktgalviškame traukinyje, kaip šuoliuojantis arklys, bus labai sunku priversti ją paleisti, nes ji yra už racionalaus lauko ribų. Ji gali bijoti patirti nesėkmę, bet taip pat jausti tam tikrą malonumą, kad pasirodytų per daug. Mes esame emocijų registre.
Mūsų, specialistų, darbas yra sulaužyti šį nelankstumą, priversti žmogų daryti kitaip, pasitelkus tinkamą strateginę komunikaciją.
Nors ligoninių slaugytojai ypač kenčia nuo perdegimo, nukenčia ir kitos profesijos.
